Pirmomis dienomis turėjau daug baimių - ir laiptinės durų bijojau, liftas siaubą kėlė, tirtėjau per slenkstį pas globėjus žengdama, bet užteko poros dienų, kad įsidrąsinčiau ir net savo balsą pademonstruočiau. Loju tik gindama savo (taip taip, jau savo) teritoriją ir savo globėjus nuo kitų šunų ir nuo svetimų žmonių. Paloti paloju, bet esu tiek neabejinga švelnumui, kad mane nepažįstamo žmogaus paglostymai greitai paperka ir pamirštu, vos prieš akimirkas ant jo lojusi.
Mano išskirtinumai - moku labai juokingai šypsotis besidžiaugdama, iššiepiu visas savo turimus dantukus, suraukiu snukutį ir tokiu savo džiugesiu labai pradžiuginu aplinkinius.
Vakar gamtoj parodžiau globėjams dar vieną savo gebėjimą - šokinėti per tvoras. Aukštas tvoras. Esu potenciali oro akrobatė :-)
Dienomis parpiu sau į ūsą ir tik kartais prabudusi (žinoma, beveik visada su sesyte) einu susirasti šeimininkų, kad atsižymėčiau, kad vis dar esu ir kad patikrinčiau, ar niekas manęs nepamiršo.
Labai laukiu rūpestingo šeimininko, kuris savo kantrybe ir dėmesiu išsklaidys mano baimes ir nesaugumą, bei pradžioj iškęs mano neišsiauklėjimą ir išmokys mane būti pačia tobuliausia šunyte (aišku, man atrodo, kad jau tokia esu).
(Ir mano sesytės tuo pačiu su manim nepamirškit pasiimti - labai mėgstu trintis šonu į šoną su savo sesyte pasivaikščiojimų metu).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą