2011 m. rugpjūčio 8 d., pirmadienis

Liza

Aš esu mažiau pastebima sesytė, nes mažiau lendu į akis - temperamentas švelnesnis nei sesės. Leidžiu sesytei dominuoti, nes man tai netrukdo - man svarbiausia minkštas kamputis saldžiam miegui, dubenėlis maistuko (na gerai, keli, pradžioj - gražinuosi figūrą) ir pasivaikščiojimas lauke. Kuo ilgesnis, tuo geriau. Būna, užsispiriu ir neleidžiu manęs vesti namo, kai jaučiu, kad takelis namo užsisuka, bet čia tik dėl to, kad noriu parodyti, jog irgi turiu savo charakterį. Bet mano globėja mane perkando - arba palaukia, kol man atsibosta ožiuotis, arba ant rankų paneša kelis metrus - nebeturiu kitos išeities, kaip klusniai kiūtinti į šiltus namus...



Laaabai mėgstu kasti. Turbūt turiu lapių medžiotojos kraujo - pamatau olas, duobes, tai net drebu iš susijaudinimo, kaip noriu ten savo letenas paleisti į darbą... Urzgiu ant vaikų - mes su sesyte jų bijom todėl ginamės urgzdamos. Nepasakysiu, kaip ten buvo mūsų vaikystėje, bet galit nuspėti, kad vaikai mūsų tuomet nelabai mėgo ir skriaudė, todėl iki šiol mes nejaučiam jiems didelių sentimentų.



Esu ėdresnė nei sesytė, mano ausytės stačios (skirtingai nei sesės) ir mano kailiukas taškuotas lašeliais - beveik kaip pas dalmantiną, bet gražiau :-) Į akis globėjams nelendu, džiaugiuosi, kai jie patys mane paglosto arba pakviečia eiti pasivaikščioti. Ramiai miegu globėjų kambary (kelis kartus bandžiau užkariauti globėjų lovą, bet jie nepasidavė mano skvarbiam prašančiam žvilgsniui, ir atpratino kovoti dėl vietos ant lovos... gal nauji šeimininkai nebus tokie negailestingi mano poreikiams miegoti su šeimininkais?).



Su kitais šuniukais kol kas nelabai draugauju, nes man užtenka sesės draugijos, o ir aš jų bijau - kaip dar daug ko šitam gyvenime. Va šiandien bandžiau globėją apginti nuo didelio labradoro, kuris labai grėsmingai artėjo prie mūsų (taip tik labradorai gali), bet supratau, kad ne mano ūgiui su juo galynėtis ir paurzgusi pasislėpiau už globėjos nugaros. Kartais cypiu - urzgiu (tokį derinį esu sukūrusi) šunį pamačiusi, globėjai galvosūkį užduodama - ar aš čia džiaugiuosi, ar pykstu, ar bijau? Taigi žinoma, kad visko po truputį! Aš dar taip gerai nepažįstu pasaulio, ir pati gerai nežinau, kaip į ką reikia reaguoti...

Aš tikrai žavi šunytė, ir tapsiu gera, ištikima drauge savo būsimam šeimininkui. Labai labai noriu pastovumo ir saugumo po tokių ilgų klajonių - argi aš to neverta?

(Žinoma, labai norėčiau ir toliau atrasti gyvenimą kartu su savo kartais nepakenčiama, bet be galo mylima sesyte).

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą